Tarptautiniai teisės aktai
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija buvo priimta 1948 m. gruodžio 10 d. Paryžiuje, JTO Generalinėje Asamblėjoje. Nors Deklaracija yra rekomendacinio pobūdžio, jos poveikis didelis: Deklaracijos principai yra įtvirtinti tiek valstybių vidaus teisės aktuose, tiek privalomojo pobūdžio tarptautiniuose aktuose.
Nediskriminavimo principas įžvelgiamas Deklaracijos 1 str., kuriame pabrėžta: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“, o tiesioginis diskriminacijos draudimo principas formuluojamas Deklaracijos 2 str.: „Kiekvienas žmogus gali naudotis visomis teisėmis ir laisvėmis, paskelbtomis šioje Deklaracijoje, be jokių skirtumų, tokių kaip rasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai ar kitokie įsitikinimai, nacionalinė ar socialinė kilmė, turtinė, jo gimimo ar kokios nors kitokios padėties”.
Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas
Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 26 str. nustatyta, kad: „Visi žmonės yra lygūs įstatymui ir turi teisę į vienodą, be jokios diskriminacijos įstatymo apsaugą. Šiuo atžvilgiu įstatymas turi drausti bet kokią diskriminaciją ir užtikrinti visiems vienodą ir veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių arba kokių nors kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, gimimo ar kokio nors kito požymio pagrindu.“ Taigi minėtu straipsniu įtvirtinamas bendrasis asmenų lygybės principas, teisė būti nediskriminuojamam naudojantis tiek Pakte įtvirtintomis teisėmis, tiek naudojantis bet kuriomis teisėmis, kurias nacionalinėje teisėje savo jurisdikcijoje esantiems asmenims suteikia valstybė.
Svarbu pažymėti, kad galimos diskriminacijos pagrindų sąrašas šiame dokumente nėra baigtinis. TPPTP įtvirtintos teisės tiesiogiai taikomos Lietuvos Respublikoje.
Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas
Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas yra ypač svarbus kalbant apie nediskriminavimą, susijusį su ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis teisėmis. Šio pakto 2 str. 2 d. yra įtvirtinta esminė nuostata, draudžianti bet kokį diskriminavimą nurodytais ir kitais pagrindais (draudžiamų diskriminavimo pagrindų sąrašas yra nebaigtinis) naudojantis minėtame TESKTP išdėstytomis teisėmis ir laisvėmis: „Valstybės, šio Pakto Šalys, įsipareigoja užtikrinti, kad šiame Pakte išdėstytos teisės bus įgyvendinamos be jokio diskriminavimo dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių arba kokių nors kitų įsitikinimų, tautybės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, gimimo ar dėl kokio nors kito požymio.“ TESKTP įtvirtintos teisės tiesiogiai taikomos Lietuvos Respublikoje.
1979 m. Jungtinių Tautų Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims
Konvencija yra specialaus pobūdžio teisės aktas, įvirtinantis draudimą diskriminuoti vienu išskirtiniu lyties pagrindu bei įpareigojantis valstybes nares ne tik drausti diskriminaciją šiuo pagrindu, bet ir imtis visų atitinkamų priemonių, siekiant užtikrinti visapusišką moterų vystymąsi ir pažangą ir garantuoti joms visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimą ir naudojimąsi jomis lygiomis teisėmis su vyrais politinėje, socialinėje, ekonominėje ir kultūros srityje.
Tarptautinė konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos uždraudimo
1965 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, norėdama, kaip pažymima pačios Konvencijos preambulėje, įgyvendinti Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principus ir kuo greičiau tam panaudoti praktines priemones, priėmė Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo.
Šios Konvencijos 5 str. nustatyta, kad valstybės dalyvės įsipareigoja uždrausti ir panaikinti visų formų rasinę diskriminaciją ir garantuoti kiekvieno žmogaus lygiateisiškumą prieš įstatymą nepriklausomai nuo rasės, odos spalvos, tautybės ar etninės kilmės, ypač realizuojant šias teises į teisingumą, apsaugą nuo smurto bei kitas pilietines ir politines teises.
Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija
2006 m. JTO priimtos Neįgaliųjų teisių konvencijos tikslas (1 str.) – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Tame pačiame straipsnyje nurodyta, kad prie neįgaliųjų priskiriami asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie sąveikaudami su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis. Šios Konvencijos taikymo sritis yra labai plati, apimanti visas visuomeninių santykių sritis.
Būtina pabrėžti, kad visos trys pirmiau paminėtos Konvencijos yra ratifikuotos Lietuvos Respublikoje priimtais įstatymais. Taigi jų taikymo svarba Lietuvos Respublikoje yra neabejotina ir neginčijama.
Tarptautinės darbo organizacijos 1958 m. konvencija Nr.111 dėl diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje
Konvencija reglamentuoja diskriminavimo draudimą specialioje užimtumo srityje – darbo ir profesinėje veikloje. Konvencijoje (1 str. 1d.) pateikiamas diskriminacijos apibrėžimas, kuris suprantamas kaip bet koks lygias darbo ir profesinės veiklos galimybes ir lygiateisius santykius pažeidžiantis arba panaikinantis išskyrimas, apribojimas ar pranašumo teikimas pagal rasę, odos spalvą, lytį, religiją, politinius įsitikinimus, tautinę ar socialinę kilmę.