Nacionaliniai teisės aktai
Lietuvos Respublikos Konstitucija
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintas pagrindinis lygiateisiškumo principas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str.: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“.
Lygių galimybių įstatymas
Lygių galimybių įstatyme yra nustatytos pareigos įgyvendinti lygias galimybes visų nuosavybės formų darbdaviams (-ėms), o darbdavio (-ės) pareigos įgyvendinant lygias galimybes, nurodytos Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnyje, reglamentuojančiame vienodą asmenų traktavimą: priimant į darbą, sudarant darbo sąlygas, galimybes kelti kvalifikaciją, siekti profesinio mokymo, persikvalifikuoti, įgyti darbo patirties, teikiant lengvatas, vertinant darbą, atleidžiant iš darbo ir mokant darbo užmokestį.
Remiantis šiuo įstatymu, darbdavys (-ė) taip pat privalo užtikrinti, kad darbuotojai (-os) nepatirs nurodymo diskriminuoti, priekabiavimo ir seksualinio priekabiavimo, bei priešiškos reakcijos, padavę skundą dėl diskriminacijos. Darbdaviui (-ei) taip pat tenka pareiga pritaikyti darbo sąlygas negalią turintiems (-čioms) darbuotojams (-oms).
Šių darbdavio (-ės) pareigų nevykdymas ar netinkamas jų vykdymas ir draudimų nesilaikymas laikomas Lygių galimybių įstatymo pažeidimu.
Lygių galimybių įstatymo 11 str. reglamentuoja darbo skelbimų turinį ir nustato, kad skelbimuose priimti į darbą, valstybės tarnybą arba mokytis draudžiama nurodyti reikalavimus, suteikiančius pirmenybę lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu.
Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas
Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas yra specialusis nediskriminavimo įstatymas, kuriuo draudžiama tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija, seksualinis priekabiavimas, priekabiavimas, nurodymas tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuoti asmenis tik dėl lyties.
Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 6 str. nustato visų nuosavybės formų darbdavio (-ės) pareigas įgyvendinti lygias moterų ir vyrų teises darbe. Darbdavys (-ė) arba jo atstovas (-ė) privalo taikyti vienodus kriterijus moterims ir vyrams: priimdamas (-a) į darbą, perkeldamas (-a) į aukštesnes pareigas, sudaryti vienodas darbo sąlygas, galimybes kelti kvalifikaciją, persikvalifikuoti, įgyti praktinio darbo patirties, teikti vienodas lengvatas, mokėti vienodą darbo užmokestį už tokį patį ar vienodos vertės darbą, ir užtikrinti, kad siekiantis įsidarbinti asmuo ar darbuotojas (-a) nepatirtų priekabiavimo ir seksualinio priekabiavimo.
Šių pareigų nevykdymas yra laikomas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo pažeidimu.
Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 16 str. taip pat nustato tam tikrus apribojimus ir reikalavimus darbo skelbimų turiniui: skelbimuose priimti į darbą, valstybės tarnybą arba mokytis draudžiama nurodyti reikalavimus, suteikiančius pirmenybę vienai iš lyčių, reikalauti iš darbo ieškančių asmenų informacijos apie jų šeiminę padėtį, amžių (išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus), privatų gyvenimą ar šeimos planus.
Darbo kodeksas
Darbo kodekse yra įtvirtintos imperatyvinio pobūdžio nuostatos, kurios įpareigoja darbdavį (-ę) įgyvendinti lyčių lygybę bei nediskriminavimą įvairiais pagrindais ir požymiais, kurie nėra susiję su darbuotojo (-os) dalykinėmis savybėmis. Darbo kodekso 26 str. „Darbuotojų lyčių lygybė ir nediskriminavimas kitais pagrindais“ 1 d. nustato visų formų diskriminacijos draudimą:
„1. Darbdavys privalo įgyvendinti lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais principus. Tai reiškia, kad, esant bet kokių darbdavio santykių su darbuotojais, tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, seksualinis priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos, sveikatos būklės, santuokinės ir šeiminės padėties, narystės politinėje partijoje ar asociacijoje, religijos, išskyrus atvejus, kai darbuotojas dirba religinėse bendruomenėse, bendrijose ar centruose, jeigu reikalavimas darbuotojui dėl išpažįstamos religijos, tikėjimo ar įsitikinimų, atsižvelgiant į religinės bendruomenės, bendrijos ar centro etosą, yra įprastas, teisėtas ir pateisinamas, ketinimo turėti vaiką pagrindu, taip pat dėl to, kad darbuotojas naudojasi ar naudojosi šiame kodekse numatytomis garantijomis, bei dėl aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, ar kitais įstatymuose nustatytais pagrindais yra draudžiami.“
Taigi draudžiamų diskriminavimo pagrindų sąrašas darbo kodekse yra atviras , nebaigtinis ir taip žmogui yra užtikrinama jo teisių apsauga bei draudimas jį traktuoti skirtingai, nepaisant požymių, nesusijusių su jo dalykinėmis savybėmis. Pagal Darbo kodekso 26 str. 2 d. darbdavys (-ė) nepaisant visų jau nurodytų asmens tapatybės požymių bei savybių, nesusijusių su darbuotojo (-os) dalykinėmis savybėmis, privalo:
„1) priimdamas į darbą, taikyti vienodus atrankos kriterijus ir sąlygas;
2) sudaryti vienodas darbo sąlygas, galimybes tobulinti kvalifikaciją, siekti profesinio tobulėjimo, persikvalifikuoti, įgyti praktinės darbo patirties, taip pat teikti vienodas lengvatas;
3) taikyti vienodus darbo vertinimo ir atleidimo iš darbo kriterijus;
4) už tokį patį ir vienodos vertės darbą mokėti vienodą darbo užmokestį;
5) imtis priemonių, kad darbuotojas darbo vietoje nepatirtų priekabiavimo, seksualinio priekabiavimo ir nebūtų duodami nurodymai diskriminuoti, taip pat nebūtų persekiojamas ir būtų apsaugotas nuo priešiško elgesio ar neigiamų pasekmių, jeigu pateikia skundą dėl diskriminacijos ar dalyvauja byloje dėl diskriminacijos;
6) imtis tinkamų priemonių, kad neįgaliesiems būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, dirbti, siekti karjeros arba mokytis, įskaitant tinkamą darbo sąlygų pritaikymą, jeigu dėl tokių priemonių nebus neproporcingai apsunkinamos darbdavio pareigos.“
Svarbu pažymėti, kad pagal Darbo kodekso 26 str. 6 d. nuostatas darbdavys (-ė), kurio (-s) vidutinis darbuotojų skaičius yra daugiau kaip penkiasdešimt, privalo priimti ir įprastais darbovietėje būdais paskelbti lygių galimybių politikos įgyvendinimo ir vykdymo priežiūros principų įgyvendinimo priemones.
Darbo kodekso 26 str. 5 d. nuostatos, taip kaip ir nediskriminavimo įstatymų nuostatos, įtvirtina įrodinėjimo pareigos perkėlimą atsakovui, skundžiamam asmeniui: „nagrinėjant lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais bylas, susijusias su darbo santykiais, darbuotojui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, kad darbuotojas patyrė diskriminaciją, darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad diskriminacijos nebuvo“.